Dirbtiniai ledynai

Šiauriniame Indijos pakraštyje ladakų tauta prisitaiko prie besikeičiančio klimato statydami didžiulius ledo kūgius, kurie aprūpina vilties netekusius ūkininkus vandeniu, kai jo labiausiai reikia.

Autorius: Arati Kumar-Rao

Šiauriniame Indijos pakraštyje už Himalajų esančiai Ladako (Ladakh) plynaukštei kilo grėsmė. Priešas atkirto ją nuo vandens išteklių ir išsausino laukus. Vilties netekę ūkininkai, nuo seno auginantys ožkas, kviečius ir miežius sausoje žemėje, bėga į Lė (Leh) miestą prie Indo upės. Su Sonamu Vangčuku (Sonam Wangchuk) važiuojame ne mažiau kaip 2500 m aukštyje vingiuojančiomis perėjomis ir plytinčiais slėniais apžiūrėti jo gynybinių įtvirtinimų - aukštų ledo kūgių, kuriuos jis praminė stupomis.

„Šis priešas nevilki uniformos, neprisiekia ištikimybės nė vienai valstybei ir nešaudo automatiniais ginklais, - sako inžinierius S. Vangčukas, Ladake taip pat įsteigęs alternatyvaus švietimo mokyklą. - Jis nepaiso sienų ir tarptautinės teisės. Mes, ladakai, kovojame dar neregėto karo fronte."

Tas priešas - tai klimato kaita. Per pastaruosius keturis dešimtmečius vidutinei oro temperatūrai žiemą pakilus maždaug 1 °C, nutrūko gyvybiškai svarbus Ladako vandens ciklas. Tarp Pakistano ir Indijos įsispraudusį regioną Himalajai užstoja nuo pietvakarinio musoninio vėjo, todėl čia per metus vidutiniškai iškrenta vos 110 mm lietaus. Šios teritorijos gyvybę palaiko kalnuose susikaupiantis sniegas ir ledynai. Tačiau dabar sniegas tapo nepastovus ir ištirpsta prieš pavasarinę sėją, o ledynai atsitraukė aukštyn į kalnus ir ima tirpti vėliau.

„Laikotarpis nuo tada, kai ištirpsta paskutinis žiemos sniegas, iki pavasario, kai pradeda tirpti ledynai, vis ilgėja", - aiškina S. Vangčukas. Dėl šio tarpo, šios pavasarinės sausros, nebeįmanoma užsiimti žemės ūkiu. „Orą anglimi teršiame visai nežymiai, bet klimato kaitą jaučiame labiausiai", - sako jis. Ladakai nepajėgūs sustabdyti klimato kaitos, bet ledo stupos gali sugrąžinti bent dalį pavasarinio vandens.

Plačiau skaitykite liepos mėnesio numeryje.