Kelionės pamokos

Žingsnis po žingsnio per pasaulį. 2013 m. pradėjęs eiti mūsų protėvių pėdomis iš Afrikos per visą pasaulį iki Pietų Amerikos galo P. Salopekas jau nužingsniavo apie 18 tūkst. km. Jis tęsia kelionę per Kiniją ir pamažu artėja prie Sibiro.

Autorius: Paul Salopek

Kelionės pamokos
Nuotraukos autorius: John Stanmeyer

Niekas negali pasakyti, kodėl maždaug 240 tūkst. metų laikęsi įsikibę Afrikos anatominiu požiūriu šiuolaikiniai žmonės staiga ryžtingai patraukė iš gimtojo žemyno ir užkariavo pasaulį. Hipotezių, kodėl pasklidome iš Afrikos, netrūksta.
Kai kurie mokslininkai argumentuoja, kad į platesnį pasaulį lyg dvikojus skėrius mus išsviedė nepakeliami alkio spazmai: buvome nuvalgę gimtąsias savanas. Kiti specialistai kalba, kad mūsų ilgakojus protėvius į naujus medžioklės plotus išviliojo žalioji Arabija - vešlesnis nei dabar Artimųjų Rytų pasaulis. Treti tvirtina, kad leidžiantis jūros lygiui ėmėme šukuoti atsivėrusias pakrantes (vadinamoji pakrančių migracijos teorija).

Man patraukliausia žmonijos migracijų kilmės hipotezė byloja apie atminties balsą. Anot jos, labai ilgą laiką senovės žmonės balansavo ant išnykimo prarajos krašto. Senovės pasaulyje mūsų buvo labai nedaug. Kas nors išrasdavo kokį nors naują įrankį, bet tos naujovės pradingdavo išmirus klanui. Pažanga nespėdavo pasklisti, jos niekas neperimdavo. Tai tęsėsi ilgus nuobodžius tūkstantmečius: išradimas, netektis, vėl tas pats išradimas. Pavadinkime tai ilga vaga. Planetos duris mums pavyko atrakinti tik tada, kai žmonių populiacijos tapo pakankamai didelės ir stabilios, kad išsaugotų ir tobulintų proveržius.

 

Dar Šiame numeryje: